Tapytojas Raimundas Majauskas: perkopus 60-metį

Raimundas Majauskas – itin kūrybiškas, energingai savo idėjas siekiantis įgyvendinti Kauno menininkas, tapyti pradėjęs palyginti anksti – dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje, t. y. sovietmečiu, kai įdomiausi ir talentingiausi mūsų moderniosios tapybos atstovai bemaž visuomet turėdavo atlaikyti įvairiausius išbandymus, kol jų darbai pasiekdavo žiūrovus. Skaitytoją, manau, turėtų sudominti tai, kad šiuo metu Kauno viešojoje bibliotekoje veikia dailininko retrospektyvinė tapybos darbų paroda, rengiama jo 60-mečio proga. Tiesa, ji kelią sau skynėsi gana sunkiai: nors autorius yra ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kuriam 2007 m. suteiktas meno kūrėjo statusas, ir daugelio parodų, tarptautinių plenerų bei simpoziumų dalyvis, surengęs 17 personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje, jo paveikslai, deja, nebuvo priimti į pagrindines (prestižinėmis vadinamas) Kauno parodines erdves – jų tvarkytojai tiesiog atsitvėrė nuo menininko tylos siena, nesiteikdami kaip nors reaguoti į prašymus!..

Žinoma, vienas kitas kritiškai nusiteikęs R. Majausko parodos vertintojas galėtų pasakyti: kurgi jo darbų originalumas ir naujumas, juk tokios stilistikos paveikslus kūrė tiek XIX a. impresionistai – Camille Pissarro, Alfredas Sisley’us, Edouardas Manet, tiek ir mūsų tapybos klasikai: Adomas Galdikas, Kajetonas Sklėrius, Petras Kalpokas? Kur čia novatoriškumas, sukrėtimas, žiūrovą iš kojų verčiantis intelektinis smūgis?.. Vis dėlto bandyčiau prieštarauti – argi mums iš tikrųjų pakanka to tarsi ant bangos XX a. paskutiniajame dešimtmetyje pakilusio „nemeno“, kurio regimoji pusė dažniausiai skurdi, kuris yra neestetiškas ir beprasmis, apie kurio kūrėjus lietuvius Rolandas Rastauskas pasakė: „Tipiškas lietuvių postmodernistas – beraštis modernistas…“*

Kas be ko, sodria tradicine aliejine tapyba išsiskiriantys R. Majausko paveikslai nedera prie šaltų ir racionalių – išskaičiavimu dvelkiančių – šiuolaikinio meno kūrinių, pavyzdžiui, Žilvino Kempino instaliacijų, Jono Grigaliūno kuriamos objektinės įvairovės sąmyšio. Juoba kad R. Majauskui rūpi (pasak Juleso Laforgue’o) „spalvų ir atspalvių vibravimu užfiksuoti įspūdį tokį, koks jis iš tikrųjų yra“ – kaip ir visam anksčiau įvardytų impresionistų būriui. Juk įvairiais laikotarpiais sukurtuose paveiksluose – natiurmortuose, abstrakčiose bei figūrinėse kompozicijose – dailininkas taikė kone tuos pačius tapybinius metodus, kurie naudoti ir A. Sisley’aus, ir Auguste’o Renoiro, ir C. Pissarro, E. Manet… (Nepamirškime dar ir naująjį natūralizmo stilių Fontenblo miške kūrusių Barbizono mokyklos tapytojų – Eugene’o Delacroix ir Gustave’ Courbet, taip pat gerokai paveikusių moderniąją dailę.)

Neabejotina, jog ir lietuvių tarpukario dailės tradicija – tarsi savotiška XIX a. antrojoje pusėje gimusių Europos dailės judėjimų reminiscencija. Impresionizmo ar ekspresionizmo pėdsakų rasime daugelio Lietuvos tapytojų darbuose… Tačiau R. Majauskas turi dar ir labai savitą meninį braižą – originalią tapymo manierą. Mano manymu, jis ne šiaip sau itin vertinamas meno kolekcininkų – apie tai byloja smulkiomis raidelėmis parašytos pastabėlės „privati kolekcija“ (lentelėse po kai kuriais paveikslais); taip pat faktas, jog nemažai menininko darbų įsigiję tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių (Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, JAV) meno mylėtojai arba žinovai.

Iš parodoje eksponuojamų tapybos drobių man kone labiausiai patiko paveikslas „Laiko ženklai. Arkadija“. Nors gal kiek per skambiai pavadintas, šis kūrinys įtaigus, vientisas stiliaus požiūriu. Jo šaknys – dailininko intuicija, meditacinis nusiteikimas. Be to, jis turi ir keletą prasminių sluoksnių – nuo gana atviro Mikalojaus Konstantino Čiurlionio citavimo iki tiesiog dramatiško (beveik brutalaus) psichologinio bandymo „paveikti“ žiūrovą.

Pavykusiu kūriniu galima vadinti ir ne per seniausiai Anapilin iškeliavusio Raimundo Mikšio – tapytojo, legendinio Kauno bohemos personažo – atminimui skirtą „Prieplauką“. Skelbdamas spalvos bei į jokius griežtus rėmus ar apribojimus neleidžiančio savęs įsprausti potėpio filosofiją, dailininkas, be kita ko, suteikia mums progą įsisąmoninti nuostatas, kurias anksčiau deklaravo Edmondas bei Julesis de Goncourtai – jie, priminsiu, ieškojo „linijos, tiksliai perteikiančios gyvenimą, apimančios kiekvieną žmogišką būtybę, ypatingos, individualios dvasinės linijos“. Šviesos bei šešėlių kontrastui, kaip ir visam piešinio apšvietimui, R. Majauskas taip pat skiria nemažai dėmesio. Tai gana akivaizdu ir 2007 m. nutapytame paveiksle „Prie Alaušo“.

Apskritai R. Majausko kūriniuose susipina puiki linijos pajauta bei tapybiškumas. Pastarasis, be jokios abejonės, ima viršų. Tačiau kone labiausiai mane čia žavi tai, jog dailininkas itin sėkmingai išryškina ir drobės medžiagiškumą, neretai suteikdamas savo darbams nepaprasto lengvumo, skaidrumo (profesionalas pasakytų, „neužkankintos“ tapybos) įspūdį. Visa tai siejasi ir su niuansuota piešinio linija, o kartais ir su tapybiniu reljefu… Čia paminėčiau tiek paskutiniojo XX a. ketvirčio dailininką Antaną Martinaitį (kurio dėka turbūt mums ir nūdien taip poetiškai skamba: „Kauno mokykla“ arba „tylusis sovietinio laikotarpio modernizmas“!..), tiek ir ekspresyvųjį abstrakcionizmą – tradicinę lietuviškojo modernizmo kryptį. Juoba kad ir R. Majauskas pamėgęs impulsyvumu bei dinamika akį traukiančius motyvus. Jo vyrų, moterų ir vaikų veidai, akys bei rankos traktuojami laisvai, tapybiškai: vienur – apibendrinant, kitur – fragmentuojant, o dar kitur – „suliejant“ su aplinka, fonu. Neretai žmonių atvaizdai papildomi temperamentingais teptuko mostelėjimais, aktyviomis spalvinėmis dėmėmis („Gimtadienis“).

O kur dar nepamirštama vaikystės laikų atmosfera? Tai tarsi momentinės mus supančio pasaulio nuotraukos!.. Su senąją Žaliakalnio turgaviete, jos nutrintais prekystaliais, primenančiais negyvus, tylius, natiurmortiškus R. Majausko daiktus – obuolius ar kitas gamtos gėrybes. Beje, visa tai jo paveiksluose komponuojama su įstabiais žmonių veidais…

* Rastauskas R. Kitas pasaulis: esė rinktinė, 1993-2003. Vilnius, 2004.